atvažuot [li. atvažiúoti], intr., herfahren: es vakar atvažuoju BW. 16366, I.

Avots: ME I, 207

atvažuôt, ‡

2) tr., herführen:
es tev būšu a. (Var.: atvedīšu).., līgaviņu BW. 16138 var.

Avots: EH I, 179