šo
šùo,
1) gen. pl. (li. šių̃) zu šis, šĩ;
2) acc. s. masc. (apr. schan) et fem. (li. šią̃ apr. schan) gen. und instr. s. masc. (li. šiuõ) et fem. (li. šią<) gen.: šuo ruden[i], tuo ruden[i] maza mana līgaviņa BW. 13902. saraudzīja šuo, tuo labāku mielastam BW. III, 1, S. 86. piekavis ne par šuo, ne par tuo LP. V, 344.
Avots: ME IV, 112
1) gen. pl. (li. šių̃) zu šis, šĩ;
2) acc. s. masc. (apr. schan) et fem. (li. šią̃ apr. schan) gen. und instr. s. masc. (li. šiuõ) et fem. (li. šią<) gen.: šuo ruden[i], tuo ruden[i] maza mana līgaviņa BW. 13902. saraudzīja šuo, tuo labāku mielastam BW. III, 1, S. 86. piekavis ne par šuo, ne par tuo LP. V, 344.
Avots: ME IV, 112