me̦ñca [auch Līn. (li. menkia Klaip. 30, Miežinis)], meñce (li. ménkė), meñcis [Karls.], Popen, N. - Bartau BW. 30810, [me̦ñcs Dunika, Rutzau], der Dorsch RKr. IX, 93, Rojen, Dond., Grob., Salis, Adiamünde: siļķes, me̦ncas (Var.: mences, me̦nci) man vaicāja BW. 30775, 1, 2. [Als ein Kuronismus zu li. meñkas "unbedeutend", vgl. Būga KSn. I, 233 und li. "tiek žuvių, mažų ir didelių, gerų ir menkų (schlechte)" Lit. Mitt. I, 360. Li. meñkas nach Güntert Indog. Ablprobl. 58 vielleicht zu ai. mankú-ḥ "schwächlich"].

Avots: ME II, 601

me̦ñca: auch Kal., Rothof; zvejnieku ciemuos bē̦rni tâ pieraduši pie vienīgā īstā pavalga - me̦ncām, ka, dabūjuot reiz kādu gaļas pavalgu, sauc tuo arī par me̦ncu; tâ cūkgaļu bē̦rni sauc par cūkas me̦ncu Janš. Nīca 33 (ob. aber me̦nca mit dieser Bed. nicht aus einem kuron. *me̦nsa = le. mìesa "Fleisch" entstanden ist?).

Avots: EH I, 780